Paieškos. Jos vyksta sunkiai, nes pagrindinė priežastis - laikas. Jo visada per mažai. Jis išgaruoja arba pasiskirsto kitiems prioritetams: laikas antrai pusei, vaikų suruošimas į mokyklą, elementarus poilsis (turiu ligą, kurią įsigijau nuo per didelio streso ir pervargimo buvusiame darbe...).
Uždavus sau klausimą - kur link mane traukia, kokia veikla man būtų malonumas ir pan. - neturiu konkretaus atsakymo. Šis faktas gąsdina labiausiai.
Žinojau kuo noriu būti - šokėja. Viskas buvo taip aišku, iki kol žiopla boba mane partrenkė einančią pėščiųjų perėja! Velniškai pykstu už jos tokį žioplumą, kuris man atėmė dalį manęs. Bandžiau vesti šokių pamokas ir pan., bet "neužvežė", nebuvo to jaudulio, kurį patirdavau šokdama pati. Po to sekė įvairūs organizaciniai darbai. Fainai, bet kai dirbi ne sau, tuomet tie rėmai ilgainiui pradeda spausti. Peršasi mintis - daryti kažką "ant savęs". Lengviau pasakyti nei padaryti, nes viso šito pagrindas idėja. O ji blaškosi nuo A iki Ž...
Mano mama siuvo. Aš daug padėdavau. Man patiko. Bėda ta, kad dabar siuvančių yra kas antras žmogus. Visi siuva, kopijuoja ir tiesiog darosi pinigą. Dizainerės iš manęs nebus, manau yra žmonių darančių tai gerokai geriau, palikti vietą reikia jiems. Idėjų vis atsiranda. Gal reikia kokią vieną įgyvendinti. Šiandien susirasiu medžiagą, siuvėją. Jei spėsiu, pasidarysiu maketą ir gal pavyks kažką suorganizuoti. Bandom, Zosia? Matyt reiktų... (pasitikėjimas nors grėbliais griebk...).
Dabar grįžtu toliau prie savo darbų (derinu rangos sutartį...).
Patarimas sau: Zosia, bent pabandyk...
Uždavus sau klausimą - kur link mane traukia, kokia veikla man būtų malonumas ir pan. - neturiu konkretaus atsakymo. Šis faktas gąsdina labiausiai.
Žinojau kuo noriu būti - šokėja. Viskas buvo taip aišku, iki kol žiopla boba mane partrenkė einančią pėščiųjų perėja! Velniškai pykstu už jos tokį žioplumą, kuris man atėmė dalį manęs. Bandžiau vesti šokių pamokas ir pan., bet "neužvežė", nebuvo to jaudulio, kurį patirdavau šokdama pati. Po to sekė įvairūs organizaciniai darbai. Fainai, bet kai dirbi ne sau, tuomet tie rėmai ilgainiui pradeda spausti. Peršasi mintis - daryti kažką "ant savęs". Lengviau pasakyti nei padaryti, nes viso šito pagrindas idėja. O ji blaškosi nuo A iki Ž...
Mano mama siuvo. Aš daug padėdavau. Man patiko. Bėda ta, kad dabar siuvančių yra kas antras žmogus. Visi siuva, kopijuoja ir tiesiog darosi pinigą. Dizainerės iš manęs nebus, manau yra žmonių darančių tai gerokai geriau, palikti vietą reikia jiems. Idėjų vis atsiranda. Gal reikia kokią vieną įgyvendinti. Šiandien susirasiu medžiagą, siuvėją. Jei spėsiu, pasidarysiu maketą ir gal pavyks kažką suorganizuoti. Bandom, Zosia? Matyt reiktų... (pasitikėjimas nors grėbliais griebk...).
Dabar grįžtu toliau prie savo darbų (derinu rangos sutartį...).
Patarimas sau: Zosia, bent pabandyk...
Komentarai
Rašyti komentarą