Kur tas mano pašaukimas rupus miltai!

Paieškos. Jos vyksta sunkiai, nes pagrindinė priežastis - laikas. Jo visada per mažai. Jis išgaruoja arba pasiskirsto kitiems prioritetams: laikas antrai pusei, vaikų suruošimas į mokyklą, elementarus poilsis (turiu ligą, kurią įsigijau nuo per didelio streso ir pervargimo buvusiame darbe...). Uždavus sau klausimą - kur link mane traukia, kokia veikla man būtų malonumas ir pan. - neturiu konkretaus atsakymo. Šis faktas gąsdina labiausiai. Žinojau kuo noriu būti - šokėja. Viskas buvo taip aišku, iki kol žiopla boba mane partrenkė einančią pėščiųjų perėja! Velniškai pykstu už jos tokį žioplumą, kuris man atėmė dalį manęs. Bandžiau vesti šokių pamokas ir pan., bet "neužvežė", nebuvo to jaudulio, kurį patirdavau šokdama pati. Po to sekė įvairūs organizaciniai darbai. Fainai, bet kai dirbi ne sau, tuomet tie rėmai ilgainiui pradeda spausti. Peršasi mintis - daryti kažką "ant savęs". Lengviau pasakyti nei padaryti, nes viso šito pagrindas idėja. O ji blaškosi nuo A iki...

Labas. Čia aš - Zuosė, kuri pasimetus savyje. Kaip ir daugelis. Aplink visi tik ir šaukia - DARYK TAI, KAS TAU PATINKA IR NEREIKS DIRBTI!!! Yeah... right... O ką daryti jei nežinai? Trumpai apie esamą situaciją: dabar sėdžiu darbe ir pasislėpus rašau šį blog'ą. Darbas gal ir būtų geras, kolegė nerealus žmogus, bet vis kažko atrodo trūksta... Tai popierių per daug, tai užknisantys buitiniai darbeliai ir projektėliai.... Manau, kad man per mažai kūrybos. Nors kas yra ta kūryba...? Šiuos sapaliojimus rašau, nes vis pagalvoju, kad noriu daryti tai, kas man patinka, bet vis tiek realūs veiksmai neateina ir nepasidaro... Tai drąsos pritrūksta, pasitikėjimo ar šiaip gero mėnulio ir aišku - laiko. Noriu, kad šis blogas būtų kaip dienoraštis man, kuriame noriu fiksuoti kiek pakėliau dupcę ir ką padariau, kad bent kiek priartėčiau prie savo p-a-š-a-u-k-i-m-o. Vėliau parašysiu daugiau apie save ir esamą situaciją, kad įvertinti esamus arba įsivaizduojamus trukdžius tam tikslui pasiekti....